Krepšinio 3×3 turnyras: kai kamuolys apvalus, teisėjai ne visada teisūs, o „Cheez’as“ kartais būna tiesiog šypsena

Antradienį, gegužės 12 d., sporto pasaulį trumpam sustabdė vienas svarbus įvykis. Ne, tai nebuvo „Lakers“ ketvirtoji nesėkmė prieš „Thunder“, ne Eurolygos atkrintamosios ir net ne kiemo aikštelės ginčas, ar metimas „nuo lentos“ skaičiuojasi kaip planuotas. Kauno Vyturio gimnazijoje vyko tarpmokyklinis krepšinio 3×3 turnyras, į kurį, lydimi didelių vilčių, sportinio azarto ir vieno labai užimto trenerio-vadovo, išvyko net dvi Kauno Veršvų gimnazijos komandos.

Turnyrą organizavo Kauno Vyturio gimnazijos mokinių taryba, už ką jai nuoširdžiai dėkojame. Renginys buvo draugiškas, neoficialus, bet visi, kurie bent kartą yra stovėję 3×3 aikštelėje, žino: kai kamuolys išmetamas į žaidimą, žodis „draugiškas“ dažniausiai galioja tik iki pirmo kontakto, pirmo ginčytino švilpuko arba pirmo pramesto metimo iš po krepšio. O pramestų metimų, kaip vėliau paaiškėjo, šią dieną buvo tiek, kad iš jų būtų galima sudaryti atskirą vaizdo montažą pavadinimu „Beveik“. Beveik įkrito. Beveik gražiai sužaidėme. Beveik laimėjome. Beveik nepradėjome diskusijos su teisėjais.

Į turnyrą vyko dvi mūsų mokyklos komandos. Pirmoji – Veršvai I: Justas A. iš 11v klasės, Justas U. ir Jonas R. iš 10c klasės bei Kajus iš 9b klasės. Tai buvo pagrindinė mokyklos komanda, suburta su aiškiu tikslu: kautis, laimėti ir, esant galimybei, nepalikti trenerio be balso. Antroji komanda – Veršvai II: Dovydas ir Nojus iš 9c klasės, Jonas N. iš 9b klasės ir Arnas iš 10b klasės. Ši komanda susiformavo iš tų, kurie nepateko į pirmąją komandą, bet nusprendė, kad gyvenime kartais svarbiau ne tai, ar esi pirmas sąraše, o tai, ar sugebi į aikštelę atsinešti pakankamai širdies, energijos ir diskusijų apie tai, ar turnyre svarbiau laimėti, ar atrodyti gražiausiems.

Pirminis antrosios komandos planas, beje, buvo kiek kitoks. Joje turėjo žaisti Lukas ir Merkys. Tačiau, kaip dažnai nutinka rimtuose sporto projektuose, likimas įsikišo savo nematoma ranka: Merkys susirgo, Lukas išvyko į Erasmus+ projektą, todėl į kovą įsijungė Arnas ir Jonas N. Ir komandos sudėtis pasikeitė taip greitai, kad net sporto komentatoriai būtų nespėję atnaujinti grafikos ekrane.

Kelionė į turnyrą taip pat turėjo savų išbandymų. Antrosios komandos žaidėjai ilgai aiškinosi, kaip prisisegti saugos diržą. Tai buvo pirmasis dienos techninis iššūkis, pareikalavęs susikaupimo, komandinio darbo ir gebėjimo nesupanikuoti susidūrus su inžinerine sistema, kuri daugeliui žmonių atrodo paprasta tik tol, kol jos nereikia naudoti viešai ir greitai. Galiausiai saugos diržai buvo įveikti, komanda pajudėjo, o treneris Naglis, kuris tą dieną vienu metu buvo komandos vadovas, treneris, prezidentas, psichologas, transporto koordinatorius, fotografas, viešųjų ryšių specialistas ir moralinio palaikymo skyrius, galėjo trumpam atsikvėpti.

Atvykus į Kauno Vyturio gimnaziją, komandos pateko į aplinką, kurioje sportas susitiko su kūrybiška logistika. Persirengti teko kompiuterių klasėje. Tai, žinoma, nieko blogo – šiais laikais dirbtinis intelektas skverbiasi visur, todėl visai logiška, kad krepšininkai prieš turnyrą pasiruošia tarp klaviatūrų, monitorių ir tyliai ore tvyrančio klausimo: „Kaip reikės nulaužti varžovų krepšinio programos kodą?“

Turnyre dalyvavo 7 komandos, kurios burtais buvo suskirstytos į du pogrupius. Abu mūsų mokyklos ketvertai pateko į tą patį pogrupį. Kitaip tariant, dar prieš prasidedant didžiosioms kovoms tapo aišku, kad Veršvai kovos ne tik su kitomis mokyklomis, bet ir su savimi. Tai skamba filosofiškai, bet aikštelėje filosofijos buvo mažiau negu alkūnių, prakaito ir bandymų suprasti, kodėl kamuolys, paleistas iš labai patogios padėties, kartais renkasi ne krepšį, o nežinomą gyvenimo kryptį.

Pirmoji komanda savo pogrupyje nugalėjo Veršvai II komandą, tačiau po labai permainingos kovos 2 taškų skirtumu nusileido kitos mokyklos komandai. Šis pralaimėjimas buvo vienas iš tų, kai atrodo, kad jau tuoj viskas pasisuks į mūsų pusę, bet sporto dievai tuo metu, matyt, buvo nuėję susitepti sumuštinį arba žiūrėjo į kitą aikštelės pusę.

Antroji komanda taip pat kovojo iš visų jėgų. Ypač dramatiškos buvo rungtynės su kitos mokyklos komanda, kuriose Veršvai II nusileido vos 1 tašku po pratęsimo. Vienu metu atrodė, kad pergalė jau čia pat – ją galima buvo beveik paliesti, įsidėti į kuprinę ir parsivežti į mokyklą. Bet krepšinis, kaip žinome, yra žaidimas, kuriame beveik laimėtos rungtynės kartais tampa gražia, bet šiek tiek skaudžia gyvenimo pamoka.

Antroji komanda tą dieną žaidė širdimi. Dovydas, komandos kapitonas, pirmosiose rungtynėse pataikė tokį įspūdingą tritaškį, kad juo būtų didžiavęsis net jo draugas Merkys, tuo metu, deja, kovojęs ne aikštelėje, o su liga. Nojus bandė įmesti daug. Labai daug. Norėjo daug. Stengėsi daug. Pataikė mažiau, negu norėjo, bet čia ir slypi tikrasis sporto grožis: kartais svarbiausia ne tai, kiek įkrito, o tai, kiek kartų turėjai drąsos mesti dar kartą, net jei kamuolys prieš tai elgėsi kaip savarankišką nuomonę turintis objektas.

Arnas taip pat turėjo savo vaidmenį. Jis turėjo slaptą užduotį bent kartą nusikeikti. Ar ši misija buvo įvykdyta, istorija kukliai nutyli, tačiau žinant 3×3 krepšinio emocinę temperatūrą, galima įtarti, kad galimybių tam tikrai netrūko. Be to, Arnas turėjo progą mesti tritaškį būdamas visiškai laisvas, bet nusprendė nemesti. Tai buvo labai brandus, netgi filosofinis sprendimas. Galbūt jis nenorėjo trikdyti kamuolio ramybės. Galbūt laukė dar laisvesnės padėties. Galbūt tuo metu tiesiog vyko vidinis dialogas tarp sportininko ir žmogaus, kuris supranta, kad kiekvienas metimas gali išjudinti nusistovėjusią pasaulio tvarką.

Jonas N. buvo atskira šios dienos istorija. Jam labai suskaudo nugara, bet jis vis tiek žaidė pasiaukojamai, palaikė komandą, palaikė trenerio nuotaiką ir apskritai tapo savotišku emocinio stabilumo centru. Kai turnyro dieną aplinkui skraido kamuoliai, emocijos ir priekaištai sau dėl pramestų metimų, toks žmogus komandoje yra vertingesnis už papildomą minutės pertraukėlę. O dar svarbiau – po varžybų Jonas N. turėjo aiškų gyvenimo planą: važiuoti pas močiutę valgyti kotletų. Ir turbūt čia slypi viena gražiausių sporto tiesų: medaliai yra gerai, taurės yra gerai, bet močiutės kotletai kartais yra tas tikrasis finalas, dėl kurio verta išgyventi visą turnyrą.

Tuo metu pirmoji komanda bandė žaisti labiau strategiškai. Justas A., komandos kapitonas, laikė komandos kryptį, Justas U. rungtynėse prieš antrąją komandą pataikė daug tritaškių ir trumpam atrodė taip, lyg būtų įjungęs specialų snaiperio režimą. Tiesa, prieš kitus varžovus taiklumas tapo kuklesnis, bet taip jau būna – krepšinyje forma kartais ateina kaip svečias: vienose rungtynėse pasirodo su dovanomis, kitose parašo, kad „atsiprašau, rytoj kontrolinis“.

Kajus išsiskyrė gražiais prasiveržimais. Jis ne kartą nėrė krepšio link taip, lyg aikštelėje matytų ne varžovus, o atsidariusias duris, pro kurias reikia tiesiog praeiti. Jonas R. taip pat prisidėjo prie komandos kovos, o visa Veršvai I komanda po pirmųjų rungtynių turėjo išmokti labai svarbią pamoką: teisėjai yra turnyro dalis, bet žaidimo plano geriau nekurti vien iš komentarų jų adresu.

Būtent todėl prieš pusfinalius treneris Naglis surinko abi komandas į rūbinėlę. Tiksliau, į tą erdvę, kuri tą dieną atliko rūbinėlės funkciją ir kurios duris sandariai uždaryti sugebėjo tik Nojus. Ten buvo pasakyta kalba. Ne tokia, po kurios iškart skamba kino filmo muzika ir visi sulėtintu tempu bėga į aikštelę, bet pakankamai aiški: mažiau dėmesio teisėjams, daugiau dėmesio žaidimui. Pirmajai komandai – susikaupti. Antrajai komandai – palaikyti pirmąją. Kitaip tariant, iš dviejų komandų tapti viena mokykla.

Ir tai suveikė.

Pusfinalyje Veršvai I pralaimėjo, tačiau svarbiausia kova dar laukė. Rungtynėse dėl trečiosios vietos mūsų komanda vėl susitiko su tais pačiais varžovais, kuriems grupėje buvo pralaimėjusi 2 taškais. Tai buvo puiki proga revanšui. Tokia proga, kokios sporte laukiama su tylia viltimi, sukąstais dantimis ir mintimi: „Šį kartą jau nebežiūrėsime į teisėjus daugiau negu į krepšį.“ Ir šį kartą Veršvai I sužaidė užtikrintai. Susikaupė, nesiblaškė, kovojo ir laimėjo. Trečioji vieta! Medaliai! Taurė! Ta akimirka, kai visas prakaitas, ginčai, pramesti metimai, prasiveržimai, tritaškiai, skaudanti nugara ir trenerio moralinės kalbos susideda į vieną paprastą, bet labai malonų rezultatą – mūsų mokykla tarp prizininkų.

Antroji komanda, nors į pusfinalį nepateko, šioje istorijoje tikrai nebuvo statistai. Jie kovojo, palaikė, mokėsi, juokėsi, pyko ant savęs, po varžybų užsuko pasistiprinti į Hesburgerį ir įrodė, kad kartais komandos vertė matuojama ne tik pergalėmis, bet ir tuo, kiek širdies ji palieka aikštelėje. O jei dar po visko sugebi treneriui padovanoti „Cheez’ą“, kuris pasirodo esąs visai ne sumuštinis su sūriu, o tiesiog šypsena, vadinasi, diena tikrai pavyko.

Turnyrui artėjant prie pabaigos, įvyko dar vienas netikėtas posūkis. Kadangi vienas iš organizatorių teisėjų turėjo išvykti, Dovydas stojo teisėjauti finalinėms rungtynėms, o Jonas N. pildė protokolą. Čia, žinoma, sporto istorija subtiliai užsidarė ratu: dar visai neseniai mūsų komandos pačios turėjo nuomonių apie teisėjavimą, o štai dabar vienas iš mūsų jau stovėjo kitoje barikadų pusėje. Finalą pralaimėjusios komandos žaidėjai Dovydo teisėjavimu buvo itin nepatenkinti. Tai tik patvirtina seną sporto tiesą: teisėjas geras būna dažniausiai tol, kol švilpia į tavo pusę.

Tačiau svarbiausia šio turnyro dalis – ne vien taškai, ne vien lentelės ir ne vien trečioji vieta. Svarbiausia buvo tai, kad abi mūsų komandos atstovavo Kauno Veršvų gimnazijai su energija, vienybe ir noru kovoti. Vieni žaidė labiau protu, kiti labiau širdimi, bet visi kartu kūrė tą mokyklinę sporto istoriją, kurią po kurio laiko prisimeni ne dėl konkretaus rezultato, o dėl jausmo: mes buvome komanda.

Sveikiname Veršvai I komandą – Justą A., Justą U., Joną R. ir Kajų – iškovojus trečiąją vietą tarpmokykliniame 3×3 krepšinio turnyre! Didžiuojamės ir Veršvai II komanda – Dovydu, Nojumi, Jonu N. ir Arnu – už kovą, charakterį, gerą nuotaiką ir tikrą sportinę dvasią.

Dėkojame Kauno Vyturio gimnazijos mokinių tarybai už kvietimą, organizavimą ir galimybę draugiškai, triukšmingai, chaotiškai ir labai smagiai pasitikrinti, kiek daug emocijų gali tilpti į vieną 3×3 aikštelę. O mūsų komandoms belieka palinkėti: tegul kitas turnyras būna dar taiklesnis, dar drąsesnis ir su mažiau pramestų metimų iš po krepšio. Nors, tiesą sakant, be jų istorija būtų per trumpa.